Nuaras
Bubastė
Gyvūnų globėjų asociacija
Gyvūnų globos namai
Gyvūnų globa
Šunų ir kačių kirpykla
Šunų ir kačių viešbutis
Beglobiai gyvūnai
Prekės gyvūnams
Kauno centrinis felinologų klubas
Gyvūnų priežiūros centras
Baltijos kinologijos centras
Skelbimai
Dingo
Rasti
Rasta
Dovanoja
Ieško
Siūlo
Animal.lt
Veterinarijos klinika
Šunys
Katės
Įstatymai
Konsultacijos
Patarimai
Naujienos
Animal.lt
2019 gruodžio 14 d., Šeštadienis

Jūsų gyvenimo būdas
www.jusu-gb.com

Gulbėms pavojai dar negresia! Gamtininkų patarimai atšalus oramsDalintis Facebook'e

2010 lapkričio 30 d., Antradienis, 09:41

Pirmosios kiekvienos žiemos dienos atneša visa naujų rūpesčių. Tradiciniu reiškiniu jau tapo skambučių, pranešančių apie ant ledo tupinčias ir nekur neskrendančias gulbes, pagausėjimas. Žmonės rūpinasi, galima suprasti juos – juk paukščiai, dar neseniai plaukę į krantą ir mielai iš jų rankų ėmę batopno gabalus, dabar tupi ir nevaikšto. Gal prišalo? Gal visai nusilpo? Teisingai suprasti tokius gulbių veiksmus leis kai kurios žinios apie jas.
Gulbė – ko gero, viena iš nedaugelio mūsų krašto paukščių rūšių, kurių populiacija per keletą dešimtmečių išaugo daug kartų. Lietuvoje pirmosios gulbių poros perėjo apie 1937 - 1938 metus, jos plito iš tuometinės Rytprūsių teritorijos, kur šie paukščiai buvo griežtai saugomi. Lietuvoje antroje 20 amžiaus pusėje įvyko spartus populiacijos augimo šuolis, gulbės pradėjo perėti visuose joms tinkančiuose vandens telkiniuose. Prieš 30 metų Žuvinte perėjo apie 60 gulbių nebylių porų.
Spartus populiacijos augimas ir ypač – neužšalančių vandens telkinių prie Kauno elektrinės užtvankos, prie Elektrėnų elektrinės atsiradimas skatino dalies populiacijos sėslumą. Paukščiai likdavo žiemoti, o likusias gulbes globojo, maitino žmonės. Nors nebuvo jokio organizuoto gyvūnų globos judėjimo, tačiau labai dažnai paliegusias gulbes priglausdavo fermose, ūkinėse bazėse. Daugelis šių paukščių, paliegusių ir negalinčių skraidyti, buvo išsaugota, nemaža jų dalis išleista į tuos pačius vandenis ir netgi sėkmingai veisėsi.
Keletas švelnių žiemų ir iki pavasario neužšalančios upės sudarė sąlygas gulbių šeimynoms ar pavieniams paukščiams išlikti iki pavasario. Populiacijoje dėl nežinomų priežasčių dalis paukščių prarado savybę skristi į žiemavietes, tapo pusiau sėslūs. Esant atviriems vandenims, gulbės visada susiranda maisto ir žmonių pagalbos nereikalauja. Visi norėtų šį paukštį matyti tikrai laukinį, nepraradusį savo instinktų ir prigimtinių įpročių. Didžiąja dalimi šių savybių netenkama dėl žmogaus kaltės, nes pastovus maitinimas, jaukinimas pažeidžia paukščio biologiją, ekologiją ir įpročius.
Šio jaukinimo pasekmė – kiekvieną vėlų rudenį ar žiemos pradžioje ant ledo lūkiuriuojanęios ir neskrendančios gulbės. Jos tikrai nebijo pirmojo šaltuko (kaip ir šalčio apskritai), ant ledo jos gali tupėti ilgai. Galvas nugaros plunksnose priglaudę gulbės palaikomos prišalusiomis prie ledo, raginama jas gelbėti. Iš tikro, tai net nėra problema, kurią turėtų spręsti žmonės. Didžiausias indėlis išsiaiškinant, ar gulbės tikrai sveikos, yra jų „pajudinimas“ iš vietos. Ne visada tokiu metu jos reaguoja į maistą, nes aplinka yra pasikeitusi, svetima, todėl gulbės nežino, ko galima laukti iš žmonių. Pati geriausia priemonė – leisti paukščiams patiems pajusti alkį ir išskristi. Gulbės gali lūkuriuoti 2 - 3 dienas, todėl nereikia jų skubinti. Tik likusioms paliegusioms pavienėms, nepaskrendančioms gulbėms, kurių paprastai yra labai nedaug, būtinos globos priemonės. Apie tokius paukščius reikia pranešti globos priemones vykdančioms tarnyboms. Šiuo metu jas atlieka Gyvūnų globėjų asociacija (Tel. 8686-44828).
 

Ekstra skelbimai:
Kaip patalpinti ekstra skelbimą?
Mūsų draugai:
© 2010-2019 UAB "Nuaras". Visos teisės saugomos. Sukurė: Netas.eu