Nuaras
Bubastė
Gyvūnų globėjų asociacija
Gyvūnų globos namai
Gyvūnų globa
Šunų ir kačių kirpykla
Šunų ir kačių viešbutis
Beglobiai gyvūnai
Prekės gyvūnams
Kauno centrinis felinologų klubas
Gyvūnų priežiūros centras
Baltijos kinologijos centras
Skelbimai
Dingo
Rasti
Rasta
Dovanoja
Ieško
Siūlo
Animal.lt
Veterinarijos klinika
Šunys
Katės
Įstatymai
Konsultacijos
Patarimai
Naujienos
Animal.lt
2019 gruodžio 05 d., Ketvirtadienis

Jūsų gyvenimo būdas
www.jusu-gb.com

SavanorystėDalintis Facebook'e

2013 lapkričio 06 d., Trečiadienis, 14:07

Didelis ačiū savanorei Karolinai už tai, kad ji jau keletą metų aktyviai mus remia, padeda kasdieniuose darbuose. Dėkojame ir už šį straipsnelį bei už galimybę jį publikuoti.


Savanorystė – tai vis labiau populiarėjantis darbas, kuris nėra įkainotas pinigais, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Šįkart kalbėsiu apie vieną populiariausių savanorystės atšakų – tai savanorystė gyvūnų prieglaudose.

Savo patirties bagažą gyvūnų prieglaudose turiu labai didelį ir mano patirtis yra gana įdomi, tad su jumis norėčiau pasidalinti tuo, ką išgyvenau linksmo bei liūdno būdama prieglaudoje. Pradėjau savanoriauti 2009m. ir savanoriauju jau apie 4 metus. Pradėjau šią savanorišką veiklą visai netyčia, perskaičius merginos skelbimą, kad yra ieškomi savanoriai gyvūnų prieglaudoje „Nuaras“. Kartu su drauge nusprendėme pabandyti, kas tai per dalykas. Pradžia nebuvo paprasta, reikėjo išmokti visas gyvūnų priežiūros taisykles, taip pat gilinti savo veterinarines žinias, tačiau visa tai tik tam, kad gyvūnai gautų idealią priežiūrą.

Turbūt gyvūnas, kurį įsiminiau labiausiai yra katinas, kurį vadinome Kobra. Taip, tai katinas vardu Kobra. Toks vardas suteiktas tikrai nebereikalo. Jis į prieglaudą pateko iš lauko, pas mus itin daug gyvūnų patenka iš lauko, piktesnių ar mielesnių, tačiau šitas buvo ypatingai aršus. Jo narvo tvarkyti neleisdavo nepatyrusiems darbuotojams (savanoriams), kadangi jo charakteris būdavo tikrai nesuvokiamas. Pati jį buvau išėmus iš narvo ir laikiau rankose tarsi kūdikį, o jis buvo beveik miegojimo fazėj, galvojau, kad katino charakteris švelnėja, tačiau klydau, jis staiga atsimerkė ir „segė“ man į žandą. Galvojau nieko rimto, kol kolegė nepasakė, kad iš įdrėkstos vietos man plūsta kraujas, žaizdą teko šaldyti su ledu, kol galiausiai kraujas nustojo tekėjęs. Prieglaudos darbuotojai galvojo, kad gyvūną teks vežti į Užliedžiuose esančią didesnę prieglaudą ir ten leisti laisvai gyventi, tačiau to neprireikė! Vieną dieną į prieglaudą įžengė vyras, ieškantis katino. Įėjęs į patalpą, kur laikomi visi gyvūnai jis tiesiog iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Kobrą. Buvom sąžiningi ir nupasakojom visas detales apie šio katino charakterį, tačiau vyras, išgirdęs jo charakterį, tik dar labiau susižavėjo Kobra. Katinas išvažiavo gyventi į didelį namą, kur galėjo laisvai lakstyti bei gaudyti peles. Šią istoriją papasakojau ne tik dėl gyvūno, tačiau ir tam, kad suvoktumėte, jog darbas gyvūnų prieglaudoje yra šiek tiek rizikingas ir reikia būti apdairiam bei atsargiam, klausyti veterinaro nurodymų bei nesavivaliauti!

Man savanorystė gyvūnų prieglaudoje atnešė tiek patirties, tiek išgyvenimų, kiek turbūt nebūčiau patyrus per visą gyvenimą. Ši prieglauda užsiima ne tik smulkiųjų gyvūnų priežiūra, tačiau ir miško gyvūnų bei egzotiškųjų rūšių priežiūra. Yra labai daug istorijų. Jei ne ši prieglauda, rankose nebūčiau laikius ir maitinus vos kelių dienų ežiukų; nebūčiau per žinduką maitinus visai mažos stirniukės Pypsės, rastos be mamos Vilniuje; nebūčiau sutikus tiek daug puikių žmonių, su kuriais bendrauju iki šiol; taip pat nebūčiau auginus usūrinio šuniuko; taip pat teko matyti bei liesti daug retųjų paukščių, vienas iš jų – erelis žuvininkas.


Taip pat istorija, kuri įsiminė labiausiai iš egzotiškosios srities. Tai Kaune ant daugiabučio stogo rastas pitonas. Įsivaizduokite save šioje situacijoje, užlipate ant savo namo stogo tvirtinti antenos ir pamatote štai tokį radinį – susisukusį 3,35 metrų ilgio pitoną. Šį vaizdą pamačius moteris tai nufotografavo ir atsiuntė mums elektroniniu paštu. Prieglaudos darbuotojai net matydami nuotrauką netikėjo, kad tai yra tiesą, tačiau išvažiavo tos vietos patikrinti ir iš tiesų rado pitoną. Tiesa, nežinojo ar šis gyvis vis dar gyvas ar nebe. Pitonas itin pavojingas gyvūnas, jis ne tik smaugia, tačiau ir labai stipriai kerta, jei būtų įkandęs tarkim į ranką, kažin ar jį būtų buvę įmanoma pražiodinti. Tačiau patikrinę darbuotojai suprato, kad pitonas yra nugaišęs, jis paprasčiausiai sušalo. Prieglaudoje dar bandėme jį gaivinti laikydami šiltame vandenyje, tačiau tai nepadėjo. Tokie įvykiai mums nėra įprasti, tad jei jis būtų buvęs gyvas, būtų buvę sunku surasti sprendimą ką su juo daryti. Taigi, šį gyvį atidavėme Lietuvos Veterinarijos akademijos studentams. Studentai pitoną panaudojo savo mokslų žinioms gilinti.

Iš mano kelių papasakotų istorijų manau galite suprasti kiek daug teko patirti būnant prieglaudoje, daug laimingų istorijų, kai gyvūnas iškeliauja į naujus namus ar yra išgydomas ir paleidžiamas į laisvę, ir, deja, ne tokių nusisekusių, kai gyvūnas dėl patirtų traumų ar įsisenėjusių ligų miršta ir mes nieko nebegalime padaryti. Tad savanoris, dirbantis gyvūnų prieglaudoje turi būti psichologiškai stiprus, atidus, nuoseklus, supratingas. Frazė, kuri puikiai apibūdintų savanorystę: „Savanoriams nemokama už darbą ne todėl, kad jis bevertis, o todėl, kad jo vertės neįmanoma įkainoti.“ – S. Anderson.

www.gyviau.lt

 

Ekstra skelbimai:
Kaip patalpinti ekstra skelbimą?
Mūsų draugai:
© 2010-2019 UAB "Nuaras". Visos teisės saugomos. Sukurė: Netas.eu