Nuaras
Bubastė
Gyvūnų globėjų asociacija
Gyvūnų globos namai
Gyvūnų globa
Šunų ir kačių kirpykla
Šunų ir kačių viešbutis
Beglobiai gyvūnai
Prekės gyvūnams
Kauno centrinis felinologų klubas
Gyvūnų priežiūros centras
Baltijos kinologijos centras
Skelbimai
Dingo
Rasti
Rasta
Dovanoja
Ieško
Siūlo
Animal.lt
Veterinarijos klinika
Šunys
Katės
Įstatymai
Konsultacijos
Patarimai
Naujienos
Animal.lt
2017 rugsėjo 21 d., Ketvirtadienis

Jūsų gyvenimo būdas
www.jusu-gb.com

Pėdsekystės pradmenys

* Sąlyginiai dirgikliai (kas tai?), komanda "pėdos", ženklas ranka. Pagalbinės komandos - "uostyk", "ieškok". Pats pėdsakas yra sąlyginis dirgiklis.
* Nesąlyginiai dirgikliai - maistas, aportuojamas daiktas, pats dresuotojas.
* Įgūdžiai ugdomi įgimtomis šuns savybėmis - jutimo paieškos, aktyvios gynybinės, maisto, grobio persekiojimo reakcijomis.
* Labiausiai pėdsekystei tinka šunys - padidinto jutimo, maisto, bei turintys aktyvia ginamąją reakciją.

Pirmas dresavimo etapas - išugdyti šuniui pradinį sąlyginį refleksą, aktyviai ieškoti žmogaus pagal kvapnųjį pėdsaką. Vėliau sąlygos po truputį sunkinamos; darbas tamsiu paros metu; darbas akluoju pėdsaku; nuotolio didinimas; vietovės keitimas; pašalinių dirgiklių įtraukimas.
Būtini reikalavimai vedliui. Žinoti šuns vyraujančią reakciją (plačiau - maistas, žaislas, grobis); gerinti šuns ištvermę bei fizinę būklę; mokėti šunį valdyti pavadėliu; pažinti šuns išraišką, kada jis teisingai nustato bėglio judėjimo kryptį bei seka pėdomis; pažinti pratybų vietovę. Vedlys turi būti tikras, kada šuo dirba kvapniuoju pėdsaku, kada ne. Sugebėti grįžti jau praeitomis pėdomis. Valdyti šunį pavadėliu netrukčiojant, laikytis reikiamo nuotolio nuo šuns. Pažinti sutartinius ženklus tarp instruktoriaus, bėglio ir vedlio. Dirbant pėdsaku netriukšmauti, susikoncentruoti į darbą. Būtina sekti bėglio pėdsaką, net šuniui pametus pėdas grįžti į ta vietą, kur pėdsakas buvo kontroliuojamas. Vedlys turi būti pasiruošęs įveikti vidutinius bei ilgus nuotolius.
Pradedant dirbti pėdsekystę su šunimi reikia žinoti. Pirmieji užsiėmimai vedami ankstų rytą arba vėlų vakarą, kai būna iškritusi ant žolės rasa(vasarą), žiemą - kai pasnigta ir sniegas nesumindytas pašalinių praeivių ar įvairių gyvūnų. Galima dirbti išartame, iškultivuotame lauke (kai pėdsakas matomas). Dirbant pėdomis, neturi būti pašalinių dirgiklių (žmonių, triukšmo, automobilių ir t. t.). Sudaryti sąlygas kuo ilgiau išlikti kvapniajam pėdsakui. Šviesiu paros metu, esant geram orui, kvapnusis pėdsakas išnyksta daug greičiau, nes žaliosios augalų dalys (lapai) fotosintezės metu išskiria deguonį, kuris kaip aktyvioji rūgštis naikina žmogaus kvapą. Temperatūrų svyravimo metu atmosferiniame oro sluoksnyje, kuris yra arčiau žemės, taip pat vidutiniame oro sluoksnyje daug kartų padidėja vertikalusis oro judėjimas (inversija). Ko sekoje oras migruoja sklaidydamas kvapniojo pėdsako daleles. Be to atmosferą prisodrina ozonu, kuris yra pagrindinis organinių medžiagų taip pat ir žmogaus kvapniųjų dalelių rūgštintojas. Saulės radiacija taip pat pagreitina žmogaus kvapniųjų dalelių išnykimą.
Taip pat užsiėmimai pirmajame pėdsekystės periode pravedami šuniui gerai žinomoje vietoje, kurios nerekomenduotina dažnai keisti. Šuo prieš darbą turi būti pusiau arba visai alkanas. Paėdęs šuo dažniausiai būna vangus, niekuo nesuinteresuotas. Pėdsekystės užsiėmimai pravedami kuomet vyrauja nedidelis vėjas arba jo visai nėra. Pėdsakas klojamas pavėjui. Vedlys turi žinoti pradinį ir galinį maršruto taškus, bei bėglio judėjimo trajektoriją. Pėdsakui vieta parenkama tokia, kad šuo nematytų kuria kryptimi juda bėglys, be to negalėtų vadovautis klausa, ar akimis. Tokiu būdu šuo vadovausis uosle bei jutimu. Pėdsaką reikia daryti puslankiu, arba zigzago formos, netolesnį kaip 250- 400 metrų. 4- 6 val. pratybų metu galima pėdsaką kartoti 3- 4 kartus su tuo pačiu bėgliu. Priklausomai nuo šuns individualių savybių (vyraujančios reakcijos) parenkamas individualus dresūros būdas kiekvienam šuniui.

Dresūros metodai ir būdai

Pirmasis būdas (pagrindinis). Leidimas šuns kvapniuoju žmogaus pėdsaku, be išankstinio erzinimo, naudojamas šunims turintiems aktyvią ginamąją reakciją. Pirminio sąlyginio reflekso išugdymas atliekamas sekančiai: nutiesus kvapnųjį pėdsaką po 10- 20 min. vedlys leidžia šuniui pažaisti t.y. judėti laisvai prisegtu pavadėliu maždaug 50- 60 metrų likus iki pėdsako atstumu. Ištarus komandą "uostyk pėdos" vedlys palengva nukreipia šunį pėdsako link. Kad įsitikinti ar šuo teisingai nustato kryptį būtina šunį nukreipti iš vienos ar kitos pėdsako pusės. Kokiu atstumu likus iki kvapniojo pėdsako ištariama komanda nustato pats vedlys priklausomai, nuo šuns individualių savybių. Kaip tik šuo pajunta pėdsaką vedlys ištaria komandą "pėdos" ir lengvai atleidžia pavadėlį, atsilikdamas nuo šuns maždaug 5- 10 metrų. Šuniui taisyklingai judant kvapniuoju pėdsaku vedlys balsu paskatina "geras pėdos". Komanda balsu kartojama tik tuo atveju, jei šuo atkelia galvą nuo pėdsako ar blaškosi į šalis. Jei šuo nesuranda iš karto pėdsako ir kerta bėglio juostą, vedlys prilaiko pavadėlį ir šuo automatiškai grįžta per juosta atgal, vedlys tuomet kartoja viską iš pradžių, kol šuo tiksliai pradeda sekti kvapniuoju pėdsaku. Bėglys- pagalbininkas iš slėptuvės nesirodo iki tol kol šuo jo nesuranda ir neapuosto. Kai šuo suranda bėglį, būtinai atlieka sulaikymą. Po nedidelės "kovos" bėglys atsigula ant žemės, o šuo atšaukiamas ir su vedliu grįžta į pradinį tašką. Šuniui turinčiam pasyvią ginamąją reakciją pėdsako atkarpa kartojama dar kartą, ar net du kartus. Aktyvinti uostymą galima naudojant maistą, kurį retkarčiais bėglys palieka savo pėdsako juostoje, ar maistą pastoviai pririša prie batų. Jei šuo yra ėdrūnas jam pirmųjų užsiėmimų metu bus lengviau orientuotis, jei bėglys naudos maistą, o vedlys pėdsako gale šunį paskatins kąsneliu. Reikia nepamiršti, kad maistą galima naudoti tik pirmųjų penkių užsiėmimų metu. Jeigu šunims turintiems aktyvią ginamąją reakciją šis būdas netinka, reikia ieškoti kito tinkančio būdo.

Antrasis būdas. Šunims neturintiems stipriai išreikštos gynybinės reakcijos. Tokiems šunims yra naudojamas erzinimas prieš nutolstant bėgliui. Šuo yra pririšamas, o bėglys- pagalbininkas apsirengęs specialią aprangą (saugumo sumetimais) su rykštėmis pasirodęs iš slėptuvės paerzina šunį ir iš lėto nutolsta nurodytu maršrutu, (Šuo neturi matyti nutolstančio bėglio). Pėdsakas daromas neilgas (150- 200m), kad šuo kuo greičiau surastų bėglį. Suradus bėglį, pėdsako atkarpa kartojama dar keletą kartų. Kartais dirbant tokiu principu šuo nenulaiko galvos neiškėlęs jo į viršų. Tada vedlys sutrumpina pavadį iki 1- 1,50metro ir juda su šunimi neleisdamas pakelti galvos nuo žemės. Jei šuo toliau galvos nebekelia vedlys po truputį atleidžia pavadėlį sekdamas kiekvieną šuns judesį. Vedlys nuolat kartoja komandą "uostyk pėdos". Atidirbus atkarpą šuo paskatinamas bėglio sulaikymu (kaip pirmoje dalyje). "Ištrūkus" bėgliui iš šuns šis kuo skubiau, kloja sekančią atkarpą.
Dirbant pirmuoju ir antruoju būdais: vedlys turi tiksliai žinoti bėglio trasą; kiekvieną atkarpą reikia būtinai pabaigti ir galiniam taške atlikti sulaikymą (tai suaktyvina šuns darbą pėdomis); jei šuo pradeda orientuotis ko reikalauja vedlys, erzinimas pradedant eiti kvapniuoju pėdsaku nutraukiamas.
Šie pirmieji dresavimo būdai yra palankūs tuo, kad šuo įpranta uostyti ieškodamas žmogaus, o blogoji pusė ta, kad šuo prieš paleidžiant pėdsaku yra erzinamas, o kaip kurie šunys šių vyraujančių reakcijų neturi (gynybinė pasyvi ir aktyvi).

Trečiasis būdas. aportuojamo daikto paieška, naudojant vedlio ar bėglio pėdsaką. Šis būdas naudojamas nepiktiem arba labai piktiem šunim. Taigi vedlys pririša šunį ir paėmęs apuortuojamą daiktą sužadina šuns vyraujančią reakciją, neduodamas jo paimti. kaip šuo pakankamai yra įaudrintas vedlys su daiktu nubėga nuo šuns, taip, kad šuo nematytų pėdsako trajektorijos. Pėdsakas daromas truputį lenktas, maždaug 100- 150 metrų. Galiniame taške vedlys deda daiktą ir grįžta prie šuns. Atrišęs šunį vedlys priveda prie savo pėdsako ir liepia uostyti komanda "pėdos", tuomet viskas vyksta kaip pirmuose pratimuose. Galiniame taške radus daiktą šuniui leidžiama su juo pažaisti.
Užsiėmimų metu šis pratimas kartojamas 2- 3 kartus, nuolat didinant atstumą ir įvedant papildomų kampų. Baigiamasis šio pratimo tikslas, kad šuo eitų bėglio pėdomis, tad po truputį šuo yra pratinamas pereiti prie svetimo kvapo. Palaipsniui aportuojamą daiktą nusineša bėglys. Vedlys pririša šunį o priekyje jo, kad nepasiektų padeda daiktą. Tada bėglys pasirodo iš slėptuvės ir pakėlęs daiktą nuo žemės sudomina juo šunį ir pabėga. Bėglys nutiesia maždaug 200- 250 metrų pėdsaką su nedideliu posūkiu. Gale pėdsako bėglys padeda daiktą, o pats pasislepia. Atsekęs bėglio pėdomis pasidžiaugia šuo aportuojamu daiktu, o vedlys šunį paskatina kąsneliu.
Šis būdas yra geras tuo, kad šuo įpranta pakelti bėglio paliktus daiktus. Vėlesniam etape ant pėdsako paliekama po kelis daiktus. Tačiau blogas tuo, kad neparuošus šunį nešti aportujamą daiktą neįpratinsi dirbti pėdomis. Šunys dirbantys šiuo būdu pėdomis eina lėčiau.

Ketvirtasis būdas. Šis dresavimo būdas naudojamas šunims- ėdrūnams. Jei šuo neturi prieš tai minėtuose būduose vyraujančių reakcijų tuomet šis būdas yra tinkamiausias. Šuo yra pririšamas ir prie šuns yra padedamas maistas. Bėglys pasirodo iš slėptuvės ir akivaizdžiai pagrobia iš šuns maistą. Bėglys juda nuo šuns rankose laikydamas maistą, taip, kad šuo galėtų tai matyti, kol vėliau nutolsta iš matymo sektoriaus. Prabėgęs 300- 350metrų deda maistą ant žemės ir slepiasi. Vedlys leidžia šunį pėdomis, o kai šuo suranda leidžia jam truputį paėsti. Šuniui ėdant bėglys atima iš šuns maistą ir nutiesia dar vieną pėdsako atkarpą. Praėjus ir antrąja atkarpa vedlys duoda užbaigti suėsti maistą. Atidirbus abi atkarpas vedlys su šunimi grįžta į pradinį tašką, su grįžta ir bėglys tačiau laikydamasis 50metrų atstumo nuo šuns.

Penktasis būdas. Šuns paleidimas vedlio pėdomis. Iš pradžių šuo susipažįsta su pagalbininku, kuris dirbs su šunimi. Vedlys pririša šunį ir kviesdamas šunį pas save nutolsta nuo šuns maždaug 200- 250metrų. Pagalbininkas atriša šunį ir tiksliai žinodamas vedlio pėdsaką priveda iš šono šunį, ištaria komandą "pėdos", "uostyk" ir seka vedlio pėdomis. Radus vedlį, vedlys su šunimi pažaidžia, paskatina šunį. Kaip tik šuo pradeda pažinti komandą "pėdos" vedlys nukreipia šunį bėglio pėdomis ir dirba aukščiau išvardintais būdais.
Kalbant apie išvardintus būdus, negalima šuns priversti mechaniškai rasti, ar tuo labiau sekti pėdomis. Jei vedlys bandys šunį prievarta nukreipti į pėdsaką, tai sekoje gali pas šunį atsirasti baimės jausmas, ar tiesiog susiformuoti klaidingas sąlyginis refleksas. Dirbant su šunimi kvapniuoju pėdsaku reikia labai didelį dėmesį skirti darbui su pavadėliu. Pavadėlis turi būti lygus, minkštas, be trukčiojimų. Staigus šuns sulaikymas pavadėliu, ar truktelėjimas stabdo ir mažina suinteresuotumą dirbti kvapniuoju pėdsaku. Visuomet reikia turėti pavadėlio atsargą. Vedlys turi būti dėmesingas, stebėti ir žinoti šuns elgseną, griežtai laikytis darbų eiliškumo, po truputį įvedant apsunkinimus šuniui. Reikia vengti vienodų darbo sąlygų, tiest pėdsaką visuomet ta pačia kryptimi. Bėglys- pagalbininkas negali slėptis panašiose vietose. Pradiniame darbo etape vedlys turi tiksliai žinoti bėglio maršrutą ir galinį tašką. Praktikoje naudojami du stebėjimo būdai: pirmas vizualinis, kada vedlys seka bėglį nuo aukštesnės vietovės ir mato jo judėjimo kryptį. Antras -bėglio stebėjimas judant kartu su juo nutolus į šalį maždaug 50- 80mertų. Būtina sekti vėjo kryptį.
Po pirmojo dresavimo etapo įvedami apsunkinimai: ilginamas šuns paleidimo laikas; keičiamos pėdsako formos; atliekami įvairūs kampai, pasisukimai; šuo leidžiamas pėdomis įvairiais kampais. Apsunkinimai, atidirbimas jų atliekami paraleliai, pagal principą- nuo paprasto iki sudėtingo, nuo lengvo iki sunkaus.

Kvapniojo pėdsako sendinimas ir ilginimas. Fizinė šuns ištvermė ir ilgas darbas pėdsaku atidirbamas palaipsniui. Kiekvieną kartą pėdsakas ilginamas maždaug 50- čia metrų ir laikas didinamas nuo 5 iki 10min. priklausomai nuo oro sąlygų ir vietovės kurioje vykdomi užsiėmimai. Dirbant kvapniuoju pėdsaku šuo yra apkraunamas ne tik fiziškai, bet yra apkraunama ir šuns centrinė nervinė sistema. šuo sugeba atsiminti bėglio paliktą kvapą, kuris kartais būna ne toks stiprus kaip pašaliniai kvapai. Darbo metu šuniui trukdo pašaliniai dirgikliai: pašaliniai žmonės; gyvūnai; stiprūs garsai ir kita. Kad nepamesti pėdsako dirbant tokiomis sąlygomis šuo turi sutelkti maksimalų dėmesį ir jam tai atlikti padeda vedlys, kuris stengiasi koncentruoti šuns dėmesį į kvapnųjį pėdsaką. Ir reikia nepamiršti, kad šuniui greitai susiformuoja sąlyginis refleksas nuotoliui, laikui, kvapui. Todėl kiekvieną kartą pėdsako ilgis ir laikas turi kisti tiek į didesnę pusę, tiek į mažesnę. Apsunkinimų įvedimui reikia žinoti, kad tai galima padaryti, priklausomai nuo šuns suinteresuotumo ir oro sąlygų. Pirmajame su šunimi darbo etape reikia žinoti, kad ilgalaikis, vienodas, o ypač tiesus pėdsakas formuoja pas šunį klaidingą sąlyginį refleksą. Tai gali pasireikšti net nedirbant kvapniuoju pėdsaku.
Pėdsakas turi būti kiekvieną kartą skirtingų formų: nedideliu lanku; zigzago formos ir palaipsniui įvedant bukuosius kampus. Atstumas tarp bukų kampų maždaug 100- 150metrų. Dirbant tokiais pėdsakais reikia leisti šuniui pačiam savarankiškai orientuotis ir atrasti posūkių vietas, bei padarius klaidą sumaniai jam padėti. Dirbant panašias atkarpas vedliui reikalingas dėmesingumas ir savalaikis šuns pataisymas pavadėliu, pvz. kampuose.
Jei pradžioje leidome šunį statydami jį tiesiai į pėdsaką, tai vėliau būtina statyti iš šono. Likus maždaug 30- 50metrų iki pėdsako vedlys liepia šuniui ieškoti, komanda "pėdos" ir rankos mostu nukreipia šunį link kvapniojo pėdsako. Vėliau šis atstumas palaipsniui didinamas, kol vėliausiai šuo leidžiamas link pėdsako stačiu kampu ir naudojant didesnį nuotolį.
Vedlys turi gerai pažinti savo šunį ir žinoti judėjimo tempą; uostymo aktyvumą; galvos padėtį; ausų padėtį; uodegos laikyseną. Jei visų šių punktų vedlys neišmano, tai akluoju pėdsaku nesugebės valdyti šuns. Šuo juda kvapniuoju pėdsaku naudodamasis juo kaip sąlyginiu dirgikliu, nurodančiu bėglio judėjimo kryptį.

Vedlio dėmesingumas

Visų pirma, kad teisingai šuo eitų kvapniuoju pėdsaku, vedlys privalo vesti šunį tiksliai matomo pėdsako trasa, nes priešingu atveju šuniui gali susiformuoti klaidingas sąlyginis refleksas- bėglio paieška pagal kryptį. Šios aplinkybės įpareigoja vedlį būti dėmesingam ir orientuotis pagal įvairius daiktus kurie žymi trasą. Dirbant matomu pėdsaku sunku koncentruoti vedliui dėmesį į šuns elgseną, todėl ir vedlys įpranta sekti ne šunį o matomą bėglio pėdsaką. Bandymais įrodyta, kad pereinant nuo matomo pėdsako prie aklojo vedliai nežino ko griebtis, ar ieškoti įprastinių pėdų, ar sekti šunį. Tai reiškia, kad vedlys nepakankamai pažysta savo šuns elgseną.

Vedlio dėmesio paskirstymo skalė:
1. į esamą padėtį: a) žmonės, gyvūnai, transporto priemonės- vietinės reikšmės daiktai;
2. į savo elgseną: b) fizinė būsena, saugumo technika- pasirinkimas patogesnio kelio;
3. į šuns elgseną: c) judėjimo tempas, galvos padėtis, uodegos padėtis, pėdsako uostymas;
4. į šuns valdymą: d) pavadėlio kontrolė, komandų ir gestų padavimas, paskatinimas ir pertraukėlės;
5. į pėdsako trasą: e) matomi pėdsako ženklai, vietiniai daiktai, kaip orientyras nurodantis kryptį, periodinis spaudų ir pėdsako sulyginimas;
6. į užsiėmimų vadovą; f) techninis šuns valdymo aiškinimas, radijo ryšio priemonių valdymas, komandos, patarimai, paskirstymas

Taigi kuo ilgiau dirbama matomu pėdsaku, tuo vėliau vedlys pradeda pažinti savo šunį. Yra ganėtinai sunku sutelkti vedlio dėmesį į šuns elgseną nesekant įprastinių dirgiklių ir neįprastos šuns elgsenos.

Parengė Vytautas Gustaitis

Atgal į pamokų sąrašą
Ekstra skelbimai:
Kaip patalpinti ekstra skelbimą?
Mūsų draugai:
© 2010-2017 UAB "Nuaras". Visos teisės saugomos. Sukurė: Netas.eu