Pažinkime Lietuvoje gyvenančius laukinius gyvūnus

Vilkas

Proporcingo kūno sudėjimo, stiprus žvėris. Liemuo nuo sprando į pasturgalį kiek žemėjantis. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, pėdos palyginti nedidelės, pirštai suglausti. Snukis ilgokas, bet nenusmailėjęs. Antakiai ryškūs, todėl akys atrodo giliai įkritusios, truputį primerktos ir įstrižokos. Ausys trikampės, smailiomis viršūnėmis. Senesni patinai turi ilgesnių plaukų karčiukus. Uodega taip pat apaugusi ilgesniais plaukais, nuleista. Kailis tankus, bet šiurkštokas. Žiemą sprandas, nugara ir šonų viršus pilkšvai ar gelsvai juosvos spalvos. Tamsiausia nugaros ketera, nes juodi akuotplaukių galai pridengia šviesius vilnaplaukius. Snukio šonai, pasmakrė, krūtinė, papilvė ir kojos gelsvai rusvos spalvos. Uodegos galas beveik juodas. Gyvenamosios vietos pasirinkimą lemia mitybos ir saugumo sąlygos. Lietuvoje maisto vilkui pakanka visur, todėl gausesni miškinguose ir pelkėtuose rajonuose, kur lengviau galima pasislėpti nuo persekiojimo ir saugiai išauginti jauniklius. Tokie yra Pietryčių ir Vakarų Lietuvos rajonai. Tai lyg rezervatai populiacijos išgyvenimui depresijos periodais.

Veda ir augina jauniklius guolyje, kurį įsirengia šlapio raisto salelėje, tankiame jaunuolyne, aukštomis žolėmis apaugusioje dykynėje, netoli vandens telkinio, nuošaliose, žmonių, retai lankomose vietose. Guolį įsirengia negiliame urve po pasvirusio ar išvirtusio medžio šaknimis, kelmu, kartais ir žemės paviršiuje tarp žolių. Pokario metais, kai vilkų buvo daug, jų guolių pasitaikydavo ir visai arti kaimų, nedideliuose miškeliuose. Nuo guolio iki vandens būna išminti takai. Vilkai be vandens negali išbūti nė dienos, ypač per vasaros karščius.

Veiklūs visus metus. Paros atžvilgiu - naktiniai žvėrys. Medžioja dažniausiai temstant, o jei nesėkmingai - visą naktį. Jauniklių auginimo periodu vilkai sėslūs. Kai paaugę jaunikliai palieka guolį, vilkų šeima pradeda klajoti didesnėje teritorijoje, tik kartais grįždama į pamėgtas vietas. Tada prie senių vilkų su šiųmečiais jaunikliais prisijungia ir pernykščiai, dar nesubrendę jaunikliai. Taip susidaro šeimyninės vilkų grupės. Kiekviena tokia grupė turi savo medžioklės plotus, kurių ribas retkarčiais pažymi šlapimu. Medžioklės plotų didumas priklauso nuo vilkų gausumo bei maisto išteklių.

Medžiodami daugiausia vadovaujasi rega ir klausa. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gerai girdi ir jautriai reguoja į visus garsus. Būdinga aukšta psichika ir tobula reakcija į aplinką. Minta beveik tik vien mėsa: stambiais ir vidutinio didumo laukiniais ir naminiais gyvūnais. Vilkas labai ištvermingas. Gali ilgai badauti, bet pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms. Vilko pagrindinis maistas - laukiniai kanopiniai.

Briedis

Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai - ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, aukštas gogas, stambi galva su didele nukabusia viršutine lūpa. Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė - "barzda". "Barzdą" turi ir patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė). Antramečių briedžių "barzda" pailga. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė "barzdos" dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka. Briedžio uodega trumpa. Ausys ilgos ir judrios. Kailis tamsiai rudas, tik snukio galas, papilvė, kojų vidinė pusė ir apačia šviesiai pilki. Briedžio pagrindinė gyvenamoji vieta - miškas. Nepersekiojami briedžiai nevengia žmogaus kaimynystės, apsigyvena ir nedideliuose miškuose bei krūmuose. Tinkamiausi lapuočių ir mišrūs miškai, ypač tokie, kur didelę ploto dalį sudaro pušies jaunuolynai arba aukštapelkės.

Nuo pavasario iki rudens (gegužės- spalio mėn.) briedžiai aptinkami miškų pakraščiuose, drėgnuose lapuočių medynų plotuose, žemapelkėse, mažuose miškeliuose ir net krūmuose. Ypač mėgsta paūksmingas ir pelkėtas vietas, nes yra jautrūs aukštai temperatūrai. Dažnai guli ir atvirose pelkėtose vietose - čia juos mažiau puola kraujasiurbiai vabzdžiai, o drėgni guoliai apsaugo nuo perkaitimo. Žiemą telkiasi tuose miško plotuose, kur didžiausi pašarų ištekliai. Ypač didelės reikšmės turi I-II amžiaus klasių pušų ir drebulių jaunuolynai, miško kirtavietės ir pelkės.

Vasaros dienomis briedžiai dažniausiai guli. Nuo saulėlydžio su trumpomis poilsio pertraukomis būna aktyvus iki aušros. Lietingu oru vaikšto ir dieną. Žiemą priešingai - mažiau juda naktimis. Daugiausia vaikšto nuo aušros iki 10-11 val. Dieną vieni maitinasi, kiti tuo pat laiku ilsisi. Nuo gegužės iki spalio mėn. briedžiai daugiausia minta medžių ir krūmų lapais bei žoliniais augalais. Mėgsta aukštas žoles ir pelkių bei vandens augalus - ožrože, vingiorykštę, purieną, puplaiškį, lūgnę. Iš kultūrinių augalų ėda lubinus, runkelius, rugius, avižas, kviečius. Gegužės pradžioje dažnai ganosi kultūrinėse pievose. Žemaūgius augalus briedžiai, ypač jauni, ėda atsiklaupę ant priekinių kojų, vandens augalus - įbridę arba plaukdami ir net panerdami į vandenį.

Žiemą ir ankstyvą pavasarį (lapkričio-balandžio mėn.) pagrindinis briedžių drebulių, uosių, pušų, žievę. Iš viso Lietuvoje žiemą briedžiai minta apie 40 rūšių augalais.

Ondatra

Ondatra panaši į vandeninį pelėną, tik gerokai didesnė. Kūnas kresnas, pasikūprinęs. Kaklas trumpas ir storas. Ausys vos matyti iš kailio. Kailiukas minkštas, tankus ir blizgantis. Jo spalva per metus beveik nekinta. Atskirų žvėrelių nugaros kailio spalva būna nuo šviesiai iki tamsiai rudos, per vidurį kartais eina juoda juosta. Šonai šviesesni už nugarą, krūtinė pilkšva, papilvė - smėlio spalvos. Kai kurių Lietuvos ondatrų, ypač gyvenančių Nemuno deltoje ir Žuvinto rezervate, kailiukas būna nuo pilkai rudos iki tamsiai pilkos spalvos. Jų papilvė pelenų spalvos. Ondatroms tinkamiausi pakankamai gilūs, neįšąlantys iki dugno ir gausūs augalų vandens telkiniai. Vengia atvirų, nuolat bangų skalaujamų pakrančių ir sraunių upių.
Gyvena urvuose arba trobelėse. Anga į urvą visada būna po vandeniu, apie 0,6 m gylyje. Šeimą paprastai turi l - 2 urvus; jie šakojasi ir jungiasi vienas su kitu.
Minta augalais ir smulkiais gyvūnais. Mitybai būdingas sezoniškumas. Šiltuoju metų periodu maiste vyrauja vandens augalų ūgliai, lapai, stiebai. Ėda visus vandens augalus, bet dažniausiai meldus, nendres, švendrus, ajerus, vandens lelijas, lūgnes, asiūklius, viksvas, plūdes, plunksnalapes, skėtinius bėžius, strėlalapes papliauškas, elodėjas, alijošinius aštrius, puplaiškius, o iš sumedėjusių augalų - karklus.
Rudenį, žiemą ir anksti pavasarį minta vandens augalų šakniastiebiais ir gyvūniniu maistu (varlėmis, vėžiais, moliuskais, ypač dvigeldžiais, gyvavedėmis sraigėmis). Žuvimis minta tik apsigyvenusios tvenkiniuose, kur nėra vandens. Gyvena šeimomis. Poros išlieka kelerius metus. Veisiasi nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos.

Paprastoji voverė

Nedidelis žvėrelis su ilga papurusia uodega. Voverės ausys ilgos, žiemą jų viršūnėse styro ilgų kietų plaukų kuokšteliai. Galūnės penkiapirštės, užpakalinės ilgesnės už priekines. Priekinių kojų I pirštas mažytis ir be nago, visi kiti pirštai su aštriais lenktais nagais. Kailiukas tankus ir švelnus, plaukai vidutinio ilgio. Papurusi uodega apaugusi ilgais plaukais. Žiemą nugara ir šonai pilki su rusvu atspalviu, vasarą - raudonai rudi.

Kūno apačią žiemą ir vasarą gelsvai balta, o kojos šviesiai rudos. Voverės skirstomos į rauduonuodeges ( uodegos akuotplaukių galai raudonai rudi, o ausų kuokšteliai - rudi), juodauodegės (uodegos akuotplaukių galai ir ausų kuokšteliai rudi) ir rudauodegės ( uodegos akuotplaukių galai juodi ir raudonai rudi, dėl to bendra uodegos spalva ruda, ausų kuokšteliai rudi arba juodi). Daugiausiai aptinkama juodauodegių. Šeriasi du kartus per metus. Pavasarinis šėrimąsis prasideda balandžio mėnesį. Vasarinis kailiukas retesnis ir ne toks švelnus, kaip žieminis, plaukai trumpesni. Rudenį šeriasi maždaug rugsėjo vidury. Vasarinius plaukus pridengia ilgesni žieminiai plaukai, todėl kailiukas sutankėja. Voverės arealas nepakito iki mūsų dienų, bet, iškirtus brandžius miškus, daug kur jų sumažėjo. Dabar Lietuvoje voverė paplitusi visuose rajonuose, bet nelabai gausi. Jų sumažėja dėl spygliuočių, ypač eglių, nederliaus, taip pat jai kenkia ankstyvos ir vėlyvos šalnos, lietingas pavasaris, vasara ir ruduo, sausros, dideli šalčiai ir gili žiema. Atskiruose respublikos rajonuose voverių gausumas taip pat skiriasi. Gausesnės ten, kur vyrauja mišrūs miškai, eglynai ir mažiau grynuose, ypač žemo boniteto, pušynuose. Nors voverės miško žvėreliai, bet jų galima aptikti ir parkuose, miestų bei gyvenviečių želdiniuose, kur yra aukštų medžių. Labiausiai mėgsta brandžius miškus, kur yra eglių, pušų, ąžuolų, skroblų, gausus lazdyno pomiškis.

Gyvena medžių drevėse arba suka lizdą 5-10 m aukštyje ant medžio (dažniausiai eglės) šakų arti kamieno. Lizdas rutulio formos (skersmuo - 24-35 cm), su 1-2 angomis. Lizdo karkasas iš to paties medžio šakų, o vidus išklotas žole, lapais, plunksnomis. Laikinai priebėgai pasinaudoja šarkų, varnų ir kt. paukščių lizdais. Kartais įsikuria paukščiams iškeltuose inkiluose.

Viena voverė paprastai turi kelis lizdus. Kartais viename lizde būna 2-3 voverės. Voverės veiklios visą dieną, bet maitinasi dažniausiai ryte ir vakare. Kai darganotas oras, o žiemą per didesnius šalčius ir pūgas po kelias dienas tūno lizde. Ant žemės nusileidžia tik ieškodama maisto.

Voverė minta spygliuočių ir kitų medžių sėklomis, pribrendusiais riešutais, gilėmis, vaisiais, uogomis, grybais, medžių ir krūmų pumpurais, jaunais ūgliais, žieve, kerpėmis, žolių sėklomis. Žiemai kaupia maisto atsargas: rudenį ant medžių šakų prismaigsto grybų, žemėje slepia giles ir riešutus. Dalį šių atsargų suėda pelėnai graužikai. Veisiasi du kartus per metus: pavasarį ir vasarą. Didžiausias priešas - kiaunė.

Barsukas

Didžiausias kianinių šeimos žvėrelis. Kūnas pleišto formos. Ilga ir siaura galva nežymiai pereina į kaklą, o liemuo platėdamas baigiasi storu pasturgaliu. Uodega trumpa, ne ilgesnė už galvą. Ausys apvalios. Galūnės trumpos, bet stiprios. Nagai ilgi, bukais galais, truputį palenkti - pritaikyti rausti žemę. Padai pliki. Vaikšto remdamasis visa pėda. Kailis šiurkštokas, pilkas su rudu margumu. Nuo snukio galo per akis ir ausis pilka spalva. Kaklo apačia, krutinė, papilvė ir kojos juodos arba rusvai juodos. Uodegos spalva kaip nugaros.

Barsukas paplitęs visuose respublikos rajonuose, nors jų skaičius kikvienais metais nevienodas. Dabar barsukų mažėja. Gyvena miškuose, kartais krūmuose, ganyklose ir net pievose, bet arti miško. Gyvena urvuose, guolis išklojamas samanomis, sausa žole ir lapais. Orui atšalus, lapkričio gale - gruodžio pradžioje įminga ir miega iki kovo mėnesio. Giedromis dienomis, kaip nešalta išeina iš urvo. Pagrindinis maistas - varliagyviai. Dažniausiai ėda varles , rečiau rūpužes. Didelė maisto dalis yra augalinės kilmės: ąžuolo gilys, obuoliai, kriaušės, įvairios uogos, sėklos, šaknys. Barsukai poruojasi pavasarį. Veda 1 - 6 (dažniausiai 2 - 3) jauniklius. Rudenį jaunikliai tėvus palieka, bet kartai žiemoja su tėvais ir atsiskiria tik pavasarį. Priešų turi daug. Pavojingiausi tik vilkai ir lūšys. Konkurentai - lapės ir usūriniai šūnys, kurie dažnai naudojasi barsukų urvais. Kailis menkavertis, bet oda labai gera. Ji stipri, nepralaidi vandeniui ir tinka lagaminų, krepšių ir kitos odos gamybai. Vertingi barsuko taukai įvairių tepalų bei muilo gamybai. Barsukas kaip plėšrūnas, padaro žalos paukščiams, suėda daug varlių.

Kita vertus, sunaikina daug žąlingų vabzdžių, pelinių graužikų.

Danielius

Danielius didesnis už stirną, bet mažesnis už taurųjį elnią. Kojos neilgos, liemuo storokas. Kailis gelsvai rudas į šonų apačią šviesėjantis. Nugara ir šonai balksvai dėmėti. Į Lietuvą danieliai matyt buvo atvežti kunigaikščių. Mėgsta nedidelius lapuočius ir mišrius miškus. Žiemą ėda drebulės, karklų, uosio ąžuolo ir kt. bei krūmų šakutes ir žievę. Mėgsta ąžuolo giles, laukinių obelų ir kriaušių vaisius. Danieliams pavojingiausi vilkai, lūšys ir valkataujantys šunys.

Miškinė kiaunė

Grakštus, lieknas žvėrelis, truputį didesnis už šešką. Uodega su plaukais maždaug trečdaliu savo ilgio išsikiša už ištiestų užpakalinių kojų. Ausys plačios, apvalios. Juda šokuodama ir palieka porinius ovalius pėdsakus. Akuotplaukiai šokoladinio, arba gelsvai rudo atspalvio, o vilnoplaukiai gelsvai rudi. Galva tokios pat spalvos ir kojos tamsesnės. Lietuvoje paplitusi miškinė kiaunė priskiriama nominaliniam porūšiui Martes, bet nuo tipinės kiaunės skiriasi truputį mažesniais matmenimis. Labiausiai mėgsta mišrius ir lapuočių miškus, kur yra brandžių bei pribręstančių medynų, nedidelių jaunuolynų plotelių bei apaugusių krūmais ir aukšta žole laukymais. Slepiasi ir veda jauniklius lizde, kurį įsirengia medžio drėvėje arba voverių, plėšriųjų paukščių, pelėdų apleistuose lizduose, paukščiams iškeltuose inkiluose. Paros atžvilgiu, tai naktinis žvėrelis. Vėlai rudenį ir žiemą minta įvairiais žinduoliais, rečiau - paukščiais, labai retai - varliagyviais ir vabzdžiais. Minta ir augalini maistu. Net ir po sniegu susiranda mėlynių, bruknių, riešutų, ėda kadagio, šermukšnio uogas. Jaunikliai gimsta apaugę retais pūkeliais, akli ir uždaromis ausimis. Miškinė kiaunė - brangus kailinis žvėrelis, bet šiame šimtmetyje jau nebeturi tokios reikšmės, kokią tūrėjo istoriniais laikais.

Pilkasis kiškis

Pilkasis kiškis panašus į naminį triušį. Priekinės kojos plonesnės ir trumpesnės negu užpakalinės. Nagai ilgi, aštrūs, tik senų žvėrelių jie būna trumpi ir atbukę. Kailis tankus ir švelnus, vasarą gelsvai rudas, žiemą pilkšvesnis. Kiškiai šeriasi du kartus: pavasarį - nuo kovo iki gegužės ar birželio, o rudenį - nuo spalio iki lapkričio mėn.

Lietuvoje XV - XVIII a. pilkasis kiškis buvo retesnis už baltąjį. Kraštovaizdžio kultūrinimas, kuris baltąjį kiškį veikė nepalankiai, pilkajam buvo palankus, todėl, neilgai trukus, jis tapo dominuojančia rūšimi. Dabar paplitęs visur. Tinka įvairus kraštovaizdis. Šis žvėrelis gana sėslus, bet būdamas judrus, greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Žiemą per didelius šalčius ir rudenį vėjuotomis dienomis slapstosi giraitėse, miškuose, soduose; per darganas ir ūkanotomis dienomis - atvirose vietose: prie pavienio krūmo, kupsto, kauburėlio ar tankios žolės plotelyje, tačiau tik ten, iš kur galima matyti gerai aplinką. Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos kiškiai vis dažniau apsigyvena miškuose ir nedirbamos žemės plotuose. Per parą kiškis pabuvoja vidutiniškai 65 ha plote, bet aktyviausiai panaudoja apie 20 ha, o pavojaus atveju - 1 km spindulio teritoriją. Paros teritorijoje kiškis minta keliose vietose ir turi 2 - 3 gulyklas. Per parą kiškis maitinasi 3 - 5 kartus, suėda 500 - 800 g ( iki 1 kg ) pašaro. Mėgstamiausi yra karklas, vikmedis, ąžuolas, obelis, slyva, klevas, gudobelė, lazdynas, ožekšnis, avietė, iš žolinių - ankštiniai, graižažiedžiai, ypač pelynas, kiaulpienė, bitkrėslė, varpiniai. Per veisimosi sezoną atveda 1 - 3, kartais 4 vadas. Kiškius gaudo įvairūs plėšrūnai, valkataujantys šunys ir katės.

Rudoji lapė

Lapė - gražus žvėris. Jos liemuo lieknas, galūnės palyginti trumpos, bet ilgesnės negu usūrinio šuns. Snukis ištįsęs ir smailus. Ilga, apžėlusi puriais plaukais uodega. Kailis tankus, minkštas, rusvos ar gelsvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas balkšvai ar juosvai pilki.
Rudųjų lapių galima aptikti miškų pakraščiuose, atžėlusiose kirtavietėse prie upių ir ežerų.
Jauniklius augina urvuose. Juos dažniausiai kasa pačios.

Lapių ligos netirtos. Yra duomenų tik apie pasiutligę ir niežus. Pasiutlige sergančių lapių kasmet pasitaiko įvairiuose respublikos rajonuose. Lapės pasiutlige serga dažniau negu visi kiti laukiniai žvėrys. Manoma, kad pasiutligės virusai lapių organizme vystosi greičiau, dėl to sutrumpėja ligos inkubacinis periodas. Dėl to Europoje lapė laikoma svarbiausia pasiutligės viruso nešiotoja ir platintoja gamtoje.

Lietuvoje pasiutligė dažnesnė tuose rajonuose kur didesnis lapių tankumas. Dažna lapių ligą - niežai. Sergančių niežais lapių kailis nuplinka, ant odos atsiranda kraujuojančių šašų, žvėrys išsenka ir po kiek laiko padvesia. Po karo pirmus niežuotos lapės pastebėtos 1945 m. Alytaus rajone, o iki 1948 m. ši liga apėmė beveik visą respublika. Niežais lapės sirgo masiškai, jų skaičius per šiuos metus sumažėjo dvigubai.

Upinis bebras

Bebras - stambiausias Lietuvos graužikas. Senovėje upinis bebras buvo paplitęs beveik visoje Europoje ir Azijoje. Lietuvoje senovėje bebrai buvo labai paplitę, vertinami ir globojami, jų apsauga buvo įforminta Lietuvos Statutuose. Lietuvoje buvo juodų ir rusvų. Dabar aptinkama visuose respublikos rajonuose. 1985 m. rudenį jų buvo apie 11 tūkstančių. Dauguma paplitę Nemuno baseino upėse ir ežeruose. Šiaurės Lietuvos vandenyse retesni. Lietuvoje du trečdaliai bebrų populiacijos gyvena ir upeliuose, kiti - ežeruose, balose melioracijos kanaluose ir kt. Tinkamiausi lėtai tekantys, pakankamai gilūs upeliai ir upės, kurių statūs krantai apaugę lapuočiais medžiais ir krūmais, kur gausi pakrančių ir vandens augalija. Mėgsta mišku ir krūmais apaugusias ežerų pakrantes bei užpelkėjusius vandens telkinius, kur daug krūmų ir vandens augalų.

Gyvena šeimomis. Gyvena ir jauniklius veda dviejų tipų slėptuvėse - urvuose ir trobelėse.

Minta vandens telkinių pakrančių medžiais, krūmais ir vandens žoliniais augalais. Bebro mitybai svarbūs ir kai kurie spygliuočiai. Iš vandens augalų bebrui svarbiausi švendrės, nendrės, meldai, lūgnės, asiūkliai, alijošiniai aštriai ir kiti stambūs augalai su stambiais šakniastiebiais.

Vasarą pagrindinis bebrų maistas - žoliniai augalai, medžių ir krūmų atžalos bei lapai. Rudenį, žiemą ir pavasarį daugiausia minta medžių ir krūmų žieve bei vandens augalais. Spalio - lapkričio mėnesiais, bebrai kaupia maisto atsargas žiemai. Gamtoje bebro priešų nedaug. Lietuvoje tai gali būti vilkai ir valkataujantys šunys. Jauniklius puola lapės, ūdros, plėšrieji paukščiai. Dėl maisto konkuruoja su ondatromis. Be to, ondatros, taip pat audinės, lapės, usūriniai šunys, ūdros, kartais net vilkai įsikuria senuose jų urvuose ir trobelėse.

Taurusis elnias

Tai gražus, harmoningas ir tvirtas žvėris. Kojos plonos. Kaklas nežymiai plokščias. Uodega trumpa. Ausys didelės, judrios. Šeriasi du kartus per metus. Ragus turi tik patinai. Tauriųjų elnių reaklimatizavimo Lietuvoje pradžia siejasi su Žagarės miškais. Į Pietų Lietuvos miškus elniai imigravo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities.

Labiausiai mėgsta lapuočių ir mišrius miškus augančius derlinguose dirvožemiuose. Iš kultūrinių augalų elniai minta obelų ūgliais ir žieve, rugių ir kviečių želmenimis bei grūdais, avižomis, kukurūzais, runkeliais, ypač cukriniais, bulvėmis, dobilais ir kultūrinių pievų žolėmis.

Šernas

Šerno kūnas iš šono yra plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas, raumeningas. Galva didelė, pleištiškas su ištįsusiu snukiu, kuris baigiasi apskrita judria knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Trumpos stiprios kojos baigiasi plačiai skeltomis kanopomis. Uodega vidutinio ilgio, jos gale - ilgesnių plaukų kuokštelis. Kūnas apaugęs juosvais šeriais, kurie vasarą trumpesni ir retesni negu žiemą. Jauniklių kailiukas išilgai gelsvai ir rudai dryžuotas. Maždaug po 3 - 5 mėnesių dryžuotumas išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Būdingas suaugusiems tamsus kailis susiformuoja kitą pavasarį, kai žvėrys pirmą kartą išsišeria. Patinams būdingas labai stambios viršutinės ir apatinės iltys, o patelių iltys menkesnės.

Visais metų laikais šernai labiausiai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Lapuočių medynai gal kiek svarbesni, tik vasarą kai šernai dažnai maudosi spygliuočiai geriau apsaugo nuo krytulių ( sniego, lietaus), todėl po jais dažniausiai būna šernų guoliai. Šiuo atžvilgiu lapuočių vaidmuo mažesnis. Kartais šernai gulasi kirtavietėse, po išvirtusių medžių šaknimis, žagarų krūvose ir kitur.

Stumbras

Didelė masyvi galva su plačia kakta. Ragai nedideli, juodi, skersiniame pjūvyje apvalūs. Jų paviršius lygus. Galva, kaklas, liemens priekinė dalis ir priekinių galūnių viršutinė dalis apaugę ilgesniais ir raitytais plaukais. Ant smakro yra ryški "barzda". Kaklas apaugęs ilgais plaukais, todėl atrodo trumpas ir labai aukštas. Uodegos gale ilgi plaukai siekia kulnus. Patelės mažesnės ir grakštesnės. Pirmojo Lietuvos stumbryne gimusio ir laisvėje užaugusio buliaus Girinio I amžius 8 metai ir 3 mėnesiai. Geriausiai išsivysčiusi uoslė ir klausa. Ramiai stovinčio žmogaus kvapą stumbras pavėjui gali justi už kelių šimtų metrų. Dabartinis stumbras yra ledynmečio epochoje Eurazijoje plačiai gyvenusio labai stambaus pirminio stumbro palikuonis. Prieš istoriniais laikais stumbrai gyveno ir Lietuvoje. Aptikta keletas kaukolių bei atskirų ragų prie Marijampolės. Nemažai stumbrų kaulų archeologų aptikta Lietuvos piliakalniuose bei prie jų buvusiose senovinėse gyvenvietėse - Davainionių (Kaišiadorių raj.).

Stirna

Stirna - mažiausias mūsų krašto kanopinis žinduolis. Europinės stirnos arealas apima beveik visą Europa, išskyrus šiaurinius rajonus. Didžiausias tankumas - vidurio, bei rytų Lietuvos Šiauriniuose rajonuose. Lietuvoje stirnos pastoviai gyvena visuose miškuose ir net mažose laukų giraitėse, ar net krūmuose. Rudenį ir žiemą stirnos telkiasi kur saugiau ir daugiau maisto. Rudenį ir žiemą gyvena grupėmis, kurias sudaro: patinai, patelės ir jaunikliai. Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais. Dauguma jauniklių gimsta gegužės antroje pusėje, dalis - birželio mėn. Laisvėje stirnos gyvena palyginti neilgai 4 - 12 metų. Didžiausias stirnos priešas vilkas. Stirnos kailis nepatvarus, bet jis naudojimas interjerui puošti. Iš odos gaminama gera zomša. Stirninų ragai - vertingi medžioklės trofėjai.